ŠEŠĖLIS NR.2

Pasidalink šešėliu!

Tais metais prieš šventą Joną žmonės danguje matė juodą kryžių… Jauni juokėsi, o seni žegnojosi ir kalbėjo, kad bus karas ar kas baisesnio. Kalbėjo, kad ateina mirtis ir kryžių greitai bus tiek, kad nebus kam jų statyti…

Dar po savaitės iš kaimų anapus miško atėjo žinia, kad naktimis apylinkėmis jodinėja baltais rūbais vilkinti moteriška. Kai kas kryžiumi prisiekinėjo, kad tai nepaprasta viešnia. Kūnas žmogaus, o kojos – karvės…

Netrukus dvarą pasieks naujiena, kad viename palivarke labai keistai mirė samdinė. Iš ryto buvusi sveika. Pašėrusi gyvulius staiga sunegalavusi – ėmusi vemti ir viduriuoti. Iš pradžių vakarykščiu, vėliau tulžimi, po to  – kraujais ir keistu, žuvimi atsiduodančiu skysčiu… Vis prašiusi vandens. Bet kuo daugiau gėrė, tuo daugiau vėmė…

Bandė jai ant pilvo dėti karštų pelenų, iš dvaro ledainės vežė ir burnon kišo ledą, prausė švęstu vandeniu… Niekas nepadėjo. Nelaimingosios veidas persimainė –  raumenys keistai persisuko, akys įdubo, kakta iš rausvos tapo švininė…

Vakarop nelaimingoji mirė, palikdama persigandusius namiškius ir klaikų, visame palivarke jaučiamą dvoką.

Kitą dieną mirė trys, dar po dienos – aštuoni žmonės.

Prabėgs savaitė ir  dvaro knygoje atsiras įrašas: „Choleros aukų lavonais nusėtos visos pakelės. Mirusiųjų tiek, kad dailidė grabų nespėja kalti. O kad ir padirba, duobės nebėra kam iškasti. Kūnus ėda šunys, varnai kapoja. Motinos vaikų nelaidoja, o meta juos upėsna…“

Karpiai suprato, kad geriausias būdas apsisaugoti nuo šios nelaimės – visiškai izoliuoti dvarą. Tad pasamdė kazokus, kad žiedu apsuptų dvaro sodybą ir nieko neįleistų bei nieko neišleistų…

Tačiau tai nepadėjo… Netrukus ponui pranešė, kad vieną tarnų namo gyventoją kankina skausmingi pilvo spazmai, dusulys. Ir jis vemia, vemia… vemia…

Sprendimas buvo priimtas žaibiškai! Tarnų namą apsupo kazokai. Nieko neišleido lauk. Lentomis užkalė langus, duris…

Vieta, kurioje daugybę metų gyveno tarnai, virto kalėjimu. Jo gyventojai buvo pasmerkti  ilgai ir kankinančiai agonijai…

***

Tarnų name gyveno septyniasdešimt žmonių. Beveik pusė – vaikų.  Po pirmosios mirties keturias dienas niekas nebesusirgo ir gyventojai beveik įtikėjo, kad baltoji ponia juos aplenkė. Tačiau kitą rytą  iš lovos nepakilo… šeši.

Nusiraminimo tyla staiga pavirto švininiu gumulu gerklėje, kuris netruko išsivežti kraują stingdančia aimana…

Mirties šokis truko dvi pilnatis. Makabriški priešmirtiniai šūksniai ir viską paralyžiuojanti baimė, amžinas troškulys ir sveiką protą atimantis noras gyventi…

Po trijų savaičių  baigsis vanduo… Namas staiga nutils ir vieną akimirką kazokai net pagalvos, kad viduje neliko nieko gyvo.

Ir tada pasigirs paskutinis mirštančiųjų atodūsis…

 

Kýrie, eléison. Christe, eléison. Kýrie, eléison…

                        Ta, kuri atėjai su Mirtimi…

Kristau, išgirsk mus! Kristau, išklausyk mus!..

                         Išeik  per sausus miškus…

Tėve, dangaus Dieve, pasigailėk mūsų!

                         Išeik per baisias balas…

Nuo maro, bado ir karo gelbėk mus, Viešpatie!

                         Išeik per Dievo jėgą, kur žmonės nevaikšto…

Bet jis neišgirdo… Ir ta, kuri atėjo su Mirtimi, nepasitraukė…

Ilgiausiai išgyveno vaikai. Jie, prašydami duonos ir vandens, savo mažus pirštukus kišo pro lentų plyšius, o kazokai, iš neturėjimo ką veikti, juos kapojo kardais…

Vaikai žadino sukrešusio kraujo klanuose gulinčias ir jau gerokai apirusias motinas. Mažesni niekaip nesuprato, kodėl jos taip ilgai „miega“, kodėl neduoda maisto, kodėl neišleidžia į lauką… Amžinas kodėl…

Kai po dviejų mėnesių aimanos pagaliau nurims ir durys bus atidarytos, beveik visi vaikai bus atrasti pakibę ant lentų, kuriomis  apkalti langai. Iki paskutinės akimirkos besitikintys šviesos… Iki paskutinės akimirkos besitikintys gyvenimo…

***

Vėliau tarnų name dar beveik šimtą metų gyvens žmonės. Ir per tą šimtmetį čia labai keistomis aplinkybėmis mirs, bus nužudyta ar nusižudys beveik penkiasdešimt žmonių.

Prieš keletą dešimtmečių iš čia išsikraustys paskutiniai gyventojai ir nuo tada jis bus tuščias.

Žmonės tą vietą vadins mirusiųjų namais…

Autoriui labai svarbi jūsų nuomonė. Ačiū!

Pasidalink šešėliu!

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *