Šešėlis Nr.1

Pasidalink šešėliu!

Gražiai ir įmantriai įrengtas senasis Karpių dvaro parkas žmonėse turėjo nekokią šlovę. Iš lūpų į lūpas keliavo viena už kitą baisesnės istorijos apie medžių tankmėje pasiklydusius žmones, naktimis girdimus keistus garsus ir paslaptingas apeigas, kuriomis ponas esą garbina patį Šėtoną

Laikas nuo laiko vis atsirasdavo drąsuolių, kurie žingeidumo, o gal kvailystės vedami bandydavo naktimis apsilankyti dvaro parke.

Dažniausiai juos pagaudavo sargai, gerai išperdavo kailį ir, prigrasę iš tolo vengti pono Karpio sodybos, paleisdavo namo.

Išsilaižę žaidas nuotykių ieškotojai kiekviena pasitaikiusia proga pliaukšdavo apie matytas pasakiškas pabaisas ir medžių viršūnėmis lankstančius pragaro gyvius. Niekas rimtai į tokius pasakorius nežiūrėjo, tačiau ir parkas dėl to nesidarė nei meilesnis, nei jaukesnis.

Tačiau būdavo ir tokių, kuriems pavykdavo niekieno nepastebėtiems aplankyti draudžiamą vietą ir laimingai sugrįžti namo. Pastarųjų elgesys būdavo visiškai kitoks. Niekam nieko nepasakodavo, o neretai, viską pametę, nežinai kur dingdavo ir niekada nebepasirodydavo…

Milžinišką parko teritoriją prižiūrintys žmonės čia jautėsi nejaukiai. Kalbėdavo pašnibždomis, stengdavosi nesidairyti ir žiūrėti tik tiesiai priešais save. Visus kankino jausmas, kad juos kažkas stebi… Kažkas, su kuo geriau nesusitikti…

Baimės būta tokios didelės, kad arčiau gyvenę žmonės virš parko pusėn žiūrinčių langų kabindavo kryžius…

***

Šiaurinėje parko dalyje buvo vieta, kurią miestelėnai vadino medžių „kambariais“. Tai taisyklingai apvalios, šimtametėmis, dangų siekiančiomis liepomis apaugusios aikštelės.

Esančią arčiau dvaro vadino arbatos arba svečių, tolimesnę – laikraščių arba poilsio kambariu. Kažkada medžiai augo taip tankiai, kad sudarė vientisą, nepraeinamą sieną. Medžių viršūnės buvo sukaustytos plieniniais žiedais, turėjusiais išlaikyti menamo kambario formą.

Šiltais vasaros vakarais prie čia pastatytų stalų buvo galima sutikti turtingą Sankt Peterburgo kunigaikštienę, išdidų Rygos pirklį, prasilošusį Vilniaus bajorą ar prancūzų kalbos pamokoms pasamdytą studentą. Dvaro orkestro muzika maišėsi su šampano butelių pokšėjimu, šilko ir satino čežėjimu bei juoku…

Ir nė vienas vakaronių dalyvis nenujautė, jog linksminasi vietoje, kuri turi bene juodžiausią tiek dvaro, tiek viso krašto istoriją…

Kalbama, kad kai Karpis sugalvojo pasodinti parką, jis turėjo labai ambicingą planą. Dvarininkas norėjo, kad būsima jo dvaro puošmena būtų gražiausia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

Ir jis negailėjo pinigų! Pasamdė geriausius to meto architektus. Sukvietė daugybę žmonių, kurie neatpažįstamai pakeitė šalia dvaro esantį reljefą: palei Mažupės upelį iškasė didžiulį slėnį, suformavo salas, kanalus, tvenkinių sistemas.

Iš viso pasaulio buvo suvežta begalės rūšių augalų. Visa tai susodinta ir, atrodo, liko sulaukti, kada viskas suaugs ir ims džiuginti Karpius bei jų svečius.

Bet būtent tada prasideda labai keisti dalykai.

Kiek čia pasodintus medžius laisto ar tręšia – jie neprigyja… O jei gležnos šaknys ir sugeba įsitverti šiaurietiško molio, medis auga kreivas, šleivas ir vis tiek anksčiau ar vėliau žūva…

Karpis puola į neviltį. Jis bevelija atsisakyti idėjos turėti parką. Tačiau vieną dieną pas ji ateina dvaro tijūnas Pšibilskis. Ilgai tyli, o pakui lėtai prabyla:

– Pone, žemė reikalauja aukos. Paimk septynis naujagimius berniukus, juos nužudyk, jų krauju palaistyk žemę ir tavo medžiai prigis. Paimk septynias nekaltas mergaites – jas nužudyk, jų krauju palaistyk žemę ir tavo medžiai pasieks dangų…

Karpis dvejoja, tačiau ambicijos stipresnės už sveiką protą ir jis duoda kruviną įsakymą.

Iš aplinkinių kaimų atvedamos septynios motinos su ką tik gimusiais kūdikiais ant rankų. Šalia jų – septynios šešerių-aštuonerių metų mergaitės…

Bet vėl problema – nė vienas iš dvare esančių žmonių nesutinka atlikti žiaurios egzekucijos. Net kazokai, tie, kurie už aukso gabalą parduotų tikrą motiną, pareiškia vaikų nežudantys…

Ir tada darbo imasi Pšibilskis…

Tijūnas pragarišku žvilgsniu varsto aukas. Jo veidas nusėtas randais, kuriuose tvinkčiojantis kraujas, regis, tuoj išsiverš į paviršių ir ims tekėti neskustais žandais…

Tarsi alkana hiena Pšibilskis puola motinas. Kaire ranka smogia į veidą, dešine čiumpa gyvą ryšulėlį, plešia žemyn vystyklus ir švysteli peilio ašmenimis…

Žingsnis, smūgis, dūris.

Pšibilskis primena šokėją, tobulai atliekantį tūkstančius kartų kartotą pa…

Žingsnis, smūgis, dūris…

Tai mirties šokis, kurio muzika – iš skausmo alpstančių motinų aimanos, o natos parašytos mirštančių vaikų krauju…

Žingsnis, smūgis, dūris ir ant žemės guli keturiolika bejausmių kūnų…

Kruvinasis įsakymas įvykdytas. Būsimoji parko žemė palaistyta nekaltų vaikų krauju. Ten, kur krenta mergaičių – užauga liepos, kur berniukų – ąžuolai.

***

Iškyla didelis, gražus parkas ir žmonės jau daugiau nei du šimtus metų važiuoja žiūrėti šio žmogaus ir gamtos stebuklo.

Tačiau tų nužudytų, nukankintų vaikų tėvai prakeikia Karpį: tol, kol stovės medžiai, tol, kol stovės parkas, jo siela degs pragare.

Ir jeigu vasarą, naktį, perkūnijos metu žmonės išdrįsta užsukti į parką, jie sutinka seną, sulinkusi žmogelį. Baltais išsitaršiusiais plaukais, juodomis akimis ir, kas labiausiai į akis krenta, be galo ilgais, kaulėtais pirštais. Atrodo, kad ten net nėra mėsos, o ant senų kaulų užtempta gelsva, pergamentinė oda…

Tai senasis Karpis! Jis blaškosi po parką, lipa į medžių viršūnes ir maldauja Perkūno, kad trenktų į senąsias liepas ir ąžuolus. Maldauja panaikinti šimtametį prakeiksmą – kol stovės medžiai, tol jo siela degs pragare…

Vienintelis būdas apsisaugoti nuo prakeikto dvarininko – prisiminti labai svarbią taisyklę. Negalima senajam Karpiui žiūrėti tiesiai į akis. Jei jo ir žmogaus žvilgsniais susidurs, trys smalsuolio palikuonių kartos mirs nesulaukusios trisdešimties metų…

Jei šiltą vasaros naktį į senąjį dvaro parką užklydęs žmogus prisiglaudžia prie bet kurio iš ten augančių medžių ir ramiai pastovi penkias, dešimt, penkiolika minučių, pradeda jausti kai ką nepaprasto…

Iš pradžių jam gali atrodyti, kad voratinklis nusileido ant veido ar kad vienišas naktinis vabalas lipa per kojas. Tačiau jei drąsuolis pastovi ilgiau, jei jam tam užtenka drąsos, pajunta, kad tai ne voratinklis ir anaiptol ne vabalas…

Maži, švelnučiai… vaikų piršiukai liečia veidą, rankas, pečius… Veliasi į plaukus! Liečia akis!..

Šiltomis vasaros naktimis mažieji palieka medžius ir jei tik sutinka kažką gyvo, glaudžias prie jo prašydami šilumos, maisto… Prašydami to, ko neturi jau taip seniai – ramybės savo sieloms…

Parko slėnyje, upelyje, tarsi tekšteli žuvis, tarsi antis nubėga vandens paviršiumi…

Tačiau tereikia įsiklausyti atidžiau ir iš karto supranti, kad tai – ne žuvis, ne antis…

Merginos… Merginos žaidžia vandenyje, taškosi, dainuoja dainas ir meldžia Aukščiausiojo atleidimo savo prakeiktoms sieloms…

Tačiau tai trunka tik vieną akimirką! Tai viename, tai kitame parko krašte tarsi lūžta seno medžio šaka, tarsi sukarkia varnas… Ir vėl medžių viršūnėmis pasileidžia Pšibilskis… Jis vėl gaudo vaikus, vėl juos velka į medžių kambarį ir vėl tūkstantąjį kartą prasideda kruvinoji egzekucija…

 Autoriui labai svarbi jūsų nuomonė. Ačiū!

Pasidalink šešėliu!

Be First to Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *